ISTORIJA

Rimšė - Lietuvos miestelis įsikūręs Ignalinos rajone į rytus nuo Dūkšto prie Ilgių ežero. XVI a. istoriniuose šaltiniuose minimas valstybinis Rimšės dvaras. Pati Rimšė istoriniuose šaltiniuose paminėta 1514 m., 1655 m. Ji priklausė didikams Goštautams, Pliateriams. Dvare buvo apsistoję 1831 m. sukilėliai. Vietovė augo lėtai, neturėjo privilegijų. XIX a. pabaigoje čia gyveno apie šimtą žmonių. XX a. tarpukariu Rimšę okupavo lenkai. Kadangi Rimšė įsikūrusi vaizdingoje, kalvotoje, ežeringoje vietoje, tai nuo Kalninės kalno (netoli miestelio) giedrą dieną matomi net 12 ežerų. Ant gražaus ežero kranto stovi medinė Švč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1803 m.). 1767 metais Rimšėje gyveno 50, 1959 m. - 200, 2003 m. - 323 gyventojai.

Rimšės vietovės istoriniai pavadinimai:

XVII-XVIII a. - Rymszany alias Janovo (rus. Рымшаны, rus. Яново *)
* „местечко Ковенской губернии, Новоалександровского уезда, в 28 верстах от уездного города, при озере Ильгеел. Католическая церковь; жителей 53“. (Enciklopedinis Brokhauzo ir Efrono žodynas, Brokhauzas-Efronas (BEE) – rusiška universalioji enciklopedija. Ją išleido Brokhauzo-Efrono leidykla (Sankt Peterburgas) 1890–1907).
1806 m – Rymschany
1843 m. – Rymšany
1900 m. – Rimšai
1911, 1917, 1920 m. – Rimšė.



Rimšėje senos švietimo tradicijos. Mokykla čia yra nuo XIX a. vidurio. Šiame krašte ilgai dirbo knygnešys Antanas Paukštė.
Dabar Rimšė seniūnijos ir seniūnaitijos centras, teritoriją sudaro 1 miestelis, 70 kaimų, 2 viensėdžiai.
2009 m. įkurtos 4 seniūnaitijos:

• Bieniūnų seniūnaitija (183 gyv.): Akmeniškės k., Antalgės k., Bieniūnų k., Girdžiūnų k., Gūrių k., Magunkų k., Magūnų k., Makaravo k., Mažviliškės k., Pušyno k., Rudžių k., Tripuckų k., Vendžioniškės k., Vigutėnų k., Vilkuočių k., Žibakių k.
• Gaidės seniūnaitija (175 gyv.): Balandiškės k., Berniūnų k., Beržininkų k., Čepukų k., Gaidės k., Galilaukės vs., Kalnežerio vs., Kukutėnų k., Mačionių k., Stanionių k., Švikščionių k., Varniškių k., Vosyliškių k.
• Meikštų seniūnaitija (391 gyv.): Andrelėnų k., Baraukos k., Davedynų k., Ežeriškės k., Gakėnų k., Gerveniškės k., Gramantiškės k., Griškiškės k., Kalniškės k., Kovališkių k., Lisiškės I k.,  Lisiškės II k., Mateikiškės k., Meikštų k., Novinos k., Pociūnų k., Prūčių k., Prūtelės k., Pūškų k., Smilginiškės k., Strilungių k., Šiūlėnų k., Toliotiškės k., Trakniškės k., Tryčiūnų k., Trukonių k., Vaitiškės k., Žygmantiškės k.
• Rimšės seniūnaitija (399 gyv.): Birdekšnių k., Eglinių k., Fermos k., Gakiškės k., Nagėnų k., Pečiūniškių k., Rimšės mstl., Stašionių k., Vėderinių k., Vėlūnų k., Vilnokų k.

Krašto istorija: faktai ir skaičiai

Viduramžiais Rimšė priklausė Breslaujos apskričiai, kartu su apylinkėmis priklausė Daugėliškio seniūnijos Rimšės vaitystei. Drūkšių dvaro pilies apylinkėse gyveno daug bajorų, ėjusių karinę tarnybą. Rimšę su apylinkėmis Žygimantas Senasis 1514 m. užrašė Polocko vaivadai Albertui Goštautui. 1524 m. A.Goštautas nupirko iš bajorų Jakūbo Karovičiaus, Mikalojaus Mackovičiaus ir kt. Ružo ir Ilgių ežerus. A. Goštauto kruopščiai kaupti turtai tapo kitų nuosavybe. 1542 m. mirė A. Goštauto vienintelis sūnus, palikęs jauną našlę Barborą Radvilaitę, kuri jau būdama karalienė, prieš mirtį Daugėliškio valdas, o kartu ir Rimšės vaitystę užrašė antrajam savo vyrui Žygimantui Augustui. Šias žemes valdė stambūs Lietuvos didikai: XVII a. Pacai, XVIII a. Chodkevičiai ir Pliateriai.

Rimšė ilgą laiką buvo vaitystės centras. 1747 m. čia vietoj buvusios koplyčios buvo pastatyta bažnyčia. Bet kaip ir daugelis rytų Lietuvos miestelių, Rimšė taip ir neišaugo į stambesnį ekonominį ar administracinį centrą.

1769 m. miestelyje buvo vos 7 dūmai su 50 gyventojų. Tuomet Rimšėje buvo J.Treigio, L.Malinausko, M. Grubausko, J. Kalinausko, M. Garbažio , P. Urbano ir A. Vabalio sodybos.

Vėliau miestelyje apsigyveno žydų. 1897 m. Rimšėje gyveno 108 gyventojai. Ji niekada nesinaudojo magdeburginėmis ar prekybinėmis privilegijomis, kurias turėjo dauguma tokio pat didumo Žemaitijos ar vidurio Lietuvos miestelių.

Tik XIX a. Rimšė pasidarė valsčiaus centru ir išbuvo juo iki XX amžiaus vidurio. Veikė čia ir mokykla. Kaip administracinis, švietimo ir parapijos centras, miestelis nuolatos buvo apylinkių gyventojų susitikimo, bendradarbiavimo vieta, atsirado rimšėnų sąvoka, viduramžiais reiškusi vaitystės, o vėliau valsčiaus, parapijos žmonės. Rimšės vaitystei priklausė 35 kaimai ir miestelis. Šiaurinėje vaitystės dalyje buvo šie kaimai: Antalgė, Beniūnai, Čepukai, Čižiūnai, Girdžiūnai, Tripuckai, Vigutėnai, Žibaliai, Rudžiai. Caro valdžia XIX a. pradžioje suvalstybino Rimšės dvarą, jo žemes išdalino valstiečiams.

Rimšės apylinkių, kaip ir visos Breslaujos apskrities, gyventojai daugiau negu kiti pajuto XVI-XVII a. Lietuvos karus dėl Livonijos su švedais ir Maskva. 1812 m. apylinkes užgriuvo nematyta kariuomenė. Napoleono armijos II korpusas pro Rimšę, Drūkšius, Breslaują nužygiavo Vitebsko link. 1831 m. Rimšėje ilsėjosi pražygiuodamas į Vakarus Vileikos apskrities sukilėlių dalinys. 1905 m. revoliucijoje Rimšės apylinkių valstiečiai pasirodė žymiai pasyvesni, negu Daugėliškio, Tauragnų, Tverečiaus, vidurio Lietuvos, Žemaitijos, Užnemunės valstiečiai. Tačiau ir jie įsijungė į kovą prieš carizmą.

Lenkų imperialistams okupavus rytų Lietuvą, šių apylinkių gyventojams teko išgyventi ištisą vargų Odisėją, norint išsaugoti bent tai, ką jie turėjo mokyklose paskutiniais carizmo ir sunkiais kaizerinės okupacijos metais: gyventojai eikvojo lėšas, energiją ir laiką, kad galėtų mokyti savo vaikus lietuviškai.

Įžymūs krašto žmonės

Rimšės pradinėje mokykloje dar prieš I pasaulinį karą buvo pradėta mokyti ir lietuviškai. Mokė mokytojas Šarka. Atėjus vokiečiams, mokykloje mokyta lietuviškai ir vokiškai. Mokytoju buvo vargonininkas Justinas Povilėnas. Kaizerinei kariuomenei išėjus, mokytojas Jonas Bužinskas mokė vien lietuviškai, tačiau neilgai. 1920 m. okupavus šį kraštą lenkams, Rimšėje, kaip valsčiaus centre, buvo mokoma tik lenkiškai.

Antalgėje 1933 m. buvo įkurta lietuviška skaitykla, kurioje dirbo Vincas Mačionis. 1936 m. skaitykla buvo lenkų valdžios uždaryta.

Antalgėje gyveno liaudės meistras Aloyzas Bogušis.