Kalvos, kalvelės, gūbriai, duburiai, mėlynos ežerų akys ir žalieji miškai 

Rimšės apylinkių bendra gamtinė padėtis yra itin įdomi. Į akis krenta labai kalvotas, duburiuotas paviršius su plačiai išsiliejusiais ežerais. Čia jautiesi lyg gamtinėje tvirtovėje, aplink iš visų pusių supamoje plačių vandenų: šiauryčiuose didžiausias ežeras Drūkšiai, rytuose pietinė Drūkšių atšaka, pietuose Apvardų, Alksno, Dysnų, šiaurėje Visagino, Smalvų ežerai bei vakarinė Drūkšių ežero atšaka, vakaruose plačiai tarp miškų ir kalvų išsipleišėjęs Luodis. Visi jie įdomūs, gražių pakrančių, nuotaikingi.

Kraštovaizdžio įvairovę, jo savišką peizažą pirmiausiai nulemia reljefas, kuris čia išties nepaprastai gyvas, turtingas formų ir jų derinių. Šičia galima pamatyti ne vieną impozantišką paviršiaus reginį, vienintelį, niekur Lietuvoje ir net platesnėje apylinkėje neatkartotą.

Per visą teritorijos istorinių apledėjimų laikotarpį Rimšės apylinkėse susikaupė moreninių medžiagų storesnis nei šimto metrų sluoksnis. Dabartinį paviršių daugmaž suformavo paskutinis ledlaikis. Anksčiausia paviršius nuo ledynų tapo laisvas ties Rimše.

Kiekvienas keliaujantis iš Dūkšto plentu per Rimšę ir Gaidę (Ignalinos raj.) pastebės, kad čia daug kur ant plokščių, kiek apsenusių kalvų pūpso lyg svetimkūniai pailgos stačiašlaitės kalvutės. Artėjant prie Rimšės, jos sudaro ilgas grandines, o toliau į pietus – net ilgus pylimus. Vienas toks yra kelių dešimčių kilometrų ilgumo. Jis vingiuoja nuo Kalviškių, Janulionių per Čižiūnus, Medeišius, Gerveles, nueina į vakarus kažkur link Kazitiškio. Kitas toks gūbrys ir kuplių aukštų kalvų ruožas nuo Antalgės eina per Vilkuočius, Prūto ežero pakraščiu link Vidžių (Baltarusija). Rimšė atsiduria tarp jų lyg kokioje užuovėjinėje duobėje.

Rimšės apylinkių stačiašlaičiai gūbriai jau senai patraukė tyrinėtojus. Lenkų geografas J.Kondrackis laikė juos drumzlinais (tai šliaužančio ledyno trinties į žemės paviršių padarai).

Tačiau pernelyg rami, jokių pašalinių kliūčių nesutrukdyta, vandens suklostyta kalvų vidaus struktūra ir reljefo gyvumas paneigia tokį teiginį. Ežerai tarp šių gubriukų ir kalvų yra kitokie, negu anksčiau paminėtieji. Prūto, Ilgių ir kiti ežerai yra labai stačiašlaičiai, gilūs su salomis.

Atvykite čia – iki ROJAUS tik 5 kilometrai 

Toks ypatingas Rimšės apylinkių reljefas turėjo įtakos ir žmogaus ūkinei veiklai: per tuos ilgus gūbrius eina senkeliai, palei juos įsikūrę dideli sodžiai. Geros šių kalvų uolienų sąlygos nulėmė tankų šių apylinkių apgyvendinimą, gamtinės aplinkybės nuo seno salygojo čia žvejybos verslus ir sodininkystę. Tai pastebėjo rinkdamasis čia vietą XIX a. pabaigoje savo tyrimams ir profesorius A. Hrebnickis. Jo sodyba dabar yra saugoma kaip memorialinis muziejus, sodas išsiplėtė apylinkių kalvose į didelį vaismedžių ūkį. Sodus čia pamatysite ir prie kiekvienos sodybos.